Iš kur atsirado neaustinis audinys
Jan 25, 2024
Neaustiniai audiniai buvo naudojami šimtmečius, tačiau šiuolaikinė neaustinių audinių gamyba prasidėjo -20amžiaus viduryje. Neaustinių audinių technologijos raidą galima atsekti XX amžiaus pradžioje, kai mokslininkai ir gamintojai pradėjo eksperimentuoti su skirtingais audinių kūrimo būdais, nenaudojant tradicinių audimo ar mezgimo procesų.
Pirmąjį neaustinės medžiagos patentą 1924 m. pateikė JAV Raymondas Oliphantas. Tačiau tai buvo padaryta tik 1940 mneaustiniai audiniaiįgijo komercinę reikšmę. Antrojo pasaulinio karo metu reikėjo specifinių savybių turinčių medžiagų, tokių kaip filtrai, chirurginiai tvarsčiai ir servetėlės, todėl padaugėjo neaustinių audinių technologijų tyrimų ir plėtros.

Neaustinių audinių proveržis įvyko atsiradus sintetiniams pluoštams ir sukūrus naujas gamybos technologijas. XX amžiaus šeštajame dešimtmetyje pradėjus naudoti poliesterio ir polipropileno pluoštus, taip pat tokius metodus, kaip adatų perforavimas ir suklijavimas, sukėlė revoliuciją neaustinių medžiagų gamyboje. Šie metodai leido sukurti įvairių savybių, tokių kaip stiprumas, sugeriamumas ir filtravimas, audinius, nereikalaujant tradicinio audimo ar mezgimo. Neaustinių audinių gamyba paprastai apima du pagrindinius procesus: juostos formavimą ir juostos sujungimą. Pagrindiniai rulono formavimo būdai yra karšimas, klojimas oru, klojimas šlapiu būdu, suklijavimas, pūtimas iš lydalo ir pastaruoju metu elektroverpimas.
Nuo tada neaustiniai audiniai buvo plačiai naudojami įvairiose pramonės šakose, įskaitant sveikatos priežiūrą, automobilių pramonę, statybą, žemės ūkį ir kt. Nuolatinės medžiagų ir gamybos procesų naujovės dar labiau išplėtė neaustinių audinių universalumą ir naudingumą.







